Legendinis meistras Si-Jo Leung Ting (pirmas iš dešinės) kartu su Sihingu Bruce'u Hawkinsu Cheungu.

MICHAL SLIVKA: Ar Jūsų atvykimas į Lenkiją vainikuoja ligšiolinius Jūsų vedamus Wing Tsun mokymus vengrų instruktoriams?

LEUNG TINGAS: Šį vizitą lėmė išskirtinės priežastys. Lenkijoje lankiausi prieš kokia 18 metų. Tada mano instruktoriai iš Jugoslavijos padarė keletą klaidų. Per jas prarado daug mokinių. Dabar viską pradedu iš naujo. Anuomet tarp dviejų lenkų instruktorių kilo nesutarimų ir susikūrė dvi tarpusavyje konkuruojančios grupės. Galiausiai iširo jos abi. Šiandien padariau išvadas, ir viską pradedame iš naujo. Dabar labai atidžiai renkuosi instruktorius, kurie ves Wing Tsun treniruotes. Pasitikiu savo vengrų instruktoriumi Norbertu Maday, kuris padės atidaryti mano Wing Tsun mokyklas Lenkijoje.

M.S.: Kokio dydžio yra Jūsų įkurta tarptautinė Wing Tsun asociacija?

L.T.: Ji turi apie 420 000 narių iš 63 šalių. Tai yra didžiausia vieno žmogaus valdoma kovos menų organizacija visame pasaulyje. Suprantama, žymiai lengviau yra kurti Wing Tsun struktūras naujuose kraštuose, negu po nuopuolių kurti jas iš naujo. Tačiau tai laikau iššūkiu.

M.S.: Kaip Jums pavyksta sutvarkyti organizacijos mokymo ir administracinius reikalus, kai turite tiek daug narių?

L.T.: Nuolat keliauju po pasaulį . Mano šaknys, aišku, yra Honkonge, bet privalau lankyti visas savo mokyklas. Gal ir nepatikėsite, bet per pastaruosius tris mėnesius pabuvojau Vokietijoje. Austrijoje, Šveicarijoje, grįžau į Honkongą, po to išskridau į Kiniją, Indiją, vėl grįžau į Honkongą, kad  išskrisčiau į Prancūziją, Ispaniją. Dabar esu Lenkijoje, po kelių dienų skrisiu į Vengriją, vėliau - į Austriją.

M.S.:  Galbūt Jūsų stilių reiktų vadinti "Globe Trotter Wing Tsun" (iš anglų kalbos – keliautojo aplink pasaulį WT)?

L.T.:  Gera idėja.

M.S.: Jūs buvote paskutinis Didžiojo meistro Yip Man mokinys. Ką apie jį atsimenate?

L.T.: Didysis meistras Yip Man buvo tvirto būdo žmogus, išauklėtas pagal kinų tradicijas. Kilęs iš labai turtingos šeimos, turintis puikų išsilavinimą, todėl jautė savo vertę. Laikėsi tradicinės Wing Tsun krypties. Tai reiškia, kad kai kurių technikų neperduodavo mokiniams, o pasilikdavo sau. Tokia tada buvo tradicija. Visi mokiniai, kurie mokėsi pas jį, perduodavo žinias tik 2-3 mokiniams iš uždaro klano. Netgi jo mokytojas Chan Wan Shun turėjo tik 16 mokinių, Yip Man buvo paskutinis jo mokinys. Kai Yip Man persikėlė į Honkongą, negalėjo susirasti tinkamo darbo. Norėdamas išgyventi, neturėjo kitos išeities,  - pradėjo mokyti kunfu. Tai buvo vienintelė išeitis. Daugelis mokinių neišmokdavo gero Wing Tsun, nes meistrai netaisydavo klaidų, tik šypsodavosi, ir tiesiog palikdavo juos likimo valiai. Man pasisekė, kad prieš pradėdamas mokytis pas Didįjį meistrą, prieš tai buvau jo pirmojo mokinio Honkonge mokinys.

Vėliau atidariau savo mokyklą. Tai buvo metas, kai Yip Man baigė mokyti. Tuomet buvau vienintelis asmuo, organizavęs Wing Tsun mokymą universitete. Reikia paminėti, kad anuometis kunfu buvo laikomas prastuomenės, gangsterių ir mafijos užsiėmimu. Mano grupė greitai išaugo ir tapo reikšmingiausia Honkonge. Todėl Didysis meistras pasiūlė tapti jo privačiu mokiniu. Tada jau buvau diplomuotas instruktorius. Meistras tai žinojo, todėl man perdavė ne pagrindus, o specialiąsias technikas. Pradėjome mokytis lyg iš kito galo, t.y. nuo labai pažangių technikų ir vėliau eidavome prie pagrindų. Labai greitai suvokiau, kad tai, ko mane moko meistras yra visai kitoks Wing Tsun, negu tas, su kuriuo turėjau reikalų iki šiol. Meistras rodė man tokius dalykus, kurių iki tol niekam nebuvo atskleidęs. Tačiau problema ta, kad meistras gerai demonstruodavo technikas, bet nemokėjo jų perduoti. Tai tipiškas reiškinys, pavyzdžiui, tarp garsių mokslininkų.

M.S.: Ar tiesa, kad po Yip Man mirties buvo pradėta paveldėjimo byla?

L.T.: Tokios bylos nebuvo, nėra vieno asmens, kuris vadovautų šiai sistemai. Visi didžiojo meistro mokiniai vadovauja savo organizacijoms savarankiškai. Aš prieš pat Didžiojo meistro mirtį gavau iš jo vieną dalyką - užrašą ant laikraščio kampučio. Tuomet jis jau negalėjo kalbėti, nes sirgo gerklės vėžiu. Kai jį aplankiau, meistras užrašė: "Jei medis yra didelis, šaknys gilios, o sėklos subrendusios - nėra ko bijoti stiprių vėjų". Tuomet mane puldinėjo kiti jo mokiniai, rezgė intrigas. Vyresnieji instruktoriai man pavydėjo, kad Yip Man perdavė man savo klasę, visą savo Wing Tsun sąjungą, o tada dar buvau jaunas. Taip pat buvau vienas iš dviejų jo mėgiamiausių mokinių, kurie turėjo teisę sėdėti šalia jo, kai kiti privalėjo stovėti. Antrojo meistro vardas - Tang Song. Jis buvo žinomas asmuo Honkonge, vyriausiasis policijos inspektorius, turėjo daug valdžios ir turto.

Tuo metu buvau pirmasis, organizavęs atviras Wing Tsun varžybas. Tai nutiko dar prieš Bruce’o Lee sugrįžimą į Honkongą. Greitai tapau reikšmingiausia asmenybe po Yip Man, todėl lengva suprasti, kodėl kiti instruktoriai manęs nemėgo. Bet tai jau istorija. Dabar jau niekas su niekuo nekovoja, visi reikalai išspręsti.

M.S.: Ką manote apie gausybę Wing Tsun formų, atsiradusių po Didžiojo Meistro mirties?

L.T.: Visi instruktoriai atlieka panašias technikas, bet kiekvienas skirtingai supranta jų funkcijas. Pvz., ”Bong Sao”, kai kurie jį atlieka kaip viršutinį bloką, o tai neteisinga. Kai kurie galvoja, kad tai yra dilbio išmetimas į priekį, bet tai irgi netiesa. Svarbiausia, ne pats judesys, bet jo supratimas, kovos suvokimas. Jis, visų pirma, suteikia gyvybės konkrečiai technikai. Dauguma žmonių mokosi tik judesių - jie yra judesių kolekcionieriai. Tuo tarpu, svarbu yra tuos judesius jungiantis supratimas, jų panaudojimas, kitaip jie nieko nereiškia. Tarsi žmonės norėtų išmokti kuo daugiau judesių ir jiems visai būtų nesvarbu, ar jie yra naudingi. Wing Tsun yra labai praktiška sistema.

M.S.: Ar galima sakyti, kad su laiku keičiasi ir treniruočių metodai?

L.T.: Aišku, kad taip. Nepasikeitė tik pagrindinė technika. Tuo tarpu, daug judesių šiandien jau nėra tokie tinkami, kaip buvo kažkada. Tačiau tas pats požiūris leidžia mums keisti kai kurias technikas ir pritaikyti jas šiam laikmečiui. Atitinkamas technikas reikia pritaikyti skirtingoms visuomenės grupėms. Jeigu, pavyzdžiui, policininkas kam nors suduos, gali turėti problemų. Todėl mokant policininkus daugiau dėmesio skiriama sulaikymo technikoms. O mokant kareivius, dėmesys kreipiamas į atjungiančiąsias technikas. Iš esmės, supratimas ateina skirtingais keliais. Tarp savo mokinių turiu karatė, kitų kunfu stilių, netgi Tailando bokso meistrų.

M.S.: Galima daryti išvadą, kad civilizacijos pokyčiai turi įtakos technikai ir jos panaudojimo supratimui?

L.T.: Suprantama, kai prieš 20 metų tuo pat metu blokuodavau ir smogdavau, arba vienu metu smogdavau ir spirdavau, karatistai kovos menų žurnaluose mane dėl to puldinėjo. O dabar daugelyje žurnalų galima pamatyti, kad jie daro tą patį. Be to, mane kviečia mokyti specialiuosius policijos ir kariuomenės būrius, netgi buvau pakviestas į Tailando bokso sąjungą Tailande,  nes mokau technikos panaudojimo supratimo, o ne judesių.

M.S.: Kaip apibūdintumėte Wing Tsun specifiką?

L.T.: Mano Wing Tsun, kaip minėjau, svarbiausia yra supratimas. Reikia ne priešintis atakuojančiojo užpuoliko jėgai, o prisitaikyti prie jos, ją išnaudoti. Jeigu jėga traukiasi, reikia nedelsiant eiti paskui ją. Jei turi laisvas rankas, reikia pasitikėti savimi ir eiti į priekį. Nereikia priešintis jėgai, nes tuomet laimi fiziškai stipresnis.

M.S.: Panašiai, kaip ir Ju-Jitsu?

L.T.: Panašiai, nes minkštųjų stilių porūšiai yra panašūs.

M.S.: Kaip vertinate instruktorius, kurie savo stilius laiko geriausiais ir tvirtina, kad reikia mokytis tik vieno stiliaus?

L.T.: Taip niekada nesakyčiau. Techniką reikia tikrinti visą laiką. Niekada nebūčiau toks idiotas, kad taip pasakyčiau.

M.S.:  Kaip manote, sportas padeda vystytis kovos menui ar ne?

L.T.: Wing Tsun nėra sportas. Sportas privalo turėti apibrėžtas ribas ir nustatytas pavojingas situacijas. Negalima daryti nesaugių dalykų. Tikra kova nežino jokių apribojimų ir taisyklių.

M.S.: Ar manote, kad kovos menai vystosi teisinga kryptimi?

L.T.: Kalbant filosofiškai, nėra nei blogo, nei gero kelio. Tai priklauso nuo asmenų, kurie užsiima kovos menais.

M.S.: Ar minėtas kovos menų virtimas sportu reiškia jų nuopuolį? Meistras iš Australijos Young Ku Yun, Yung Jung Do įkurėjas, tvirtina, kad tuomet netenkama filosofinių, etinių asmenybės ugdymo pagrindų. Prieinama iki priverstinio technikos nuskurdinimo, o vienintele filosofija yra taškai ir medaliai, siekiami bet kokia kaina.

L.T.: Kaip tik tai norėjau pasakyti, kad Wing Tsun nėra sportas, nes norint pasiekti gerų rezultatų sportinėse varžybose, reikia keisti Wing Tsun kelią ir supratimą.

Pokalbis su Didžiuoju meistru Si-Jo Leung Ting (Krokuva, 1999 02 24)